Krizė – tai netikėtos ir sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena / situacija, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai.

Psichologinės krizės bruožai:

• Specifinis emociškai reikšmingas žmogui įvykis. Vienas dažniausiai psichologines krizes sukeliančių įvykių – netektys, t.y. ir artimo žmogaus mirtis, skyrybos, bedarbystė, materialinio gerbuvio netekimas, liga. Tai visi atvejai, kai žmogus netenka kažko, kas jam asmeniškai, emociškai, vertybiškai yra labai svarbu.

• Psichologinio diskomforto būsena. Jos metu žmogus išgyvena labai stiprią įtampą, nerimą, pasimetimą, bejėgiškumą, beviltiškumą, baimę, kaltę ir kitus jausmus, kurie nebeleidžia normaliai funkcionuoti ir trunka ilgiau, negu būdavo anksčiau, kai tekdavo įveikinėti iškilusias dideles gyvenimo problemas.

• Žmogus nežino ką daryti šioje naujoje gyvenimo situacijoje. Krizės atveju anksčiau sukaupta problemų įveikimo patirtis nebepadeda. Turimų, žinomų problemų sprendimo būdų nebepakanka. Tokia situacija gilina bendrą pasimetimą ir bejėgiškumą, mažina pasitikėjimą savim.

• Pagalbos galimybė. Labai svarbu, kad būtų galimybė sulaukti pagalbos. Pagalbą gali teikti artimas žmogus, įv. specialistai. Jei pagalbos nesulaukiama, psichologinė krizė gali gilėti ir likti neįveikta.

• Psichologinės krizės trukmė. Krizinis išgyvenimas trunka iki 2 mėn. Jei maždaug per 2 mėn. nepraeina sunkūs, psichologinę krizę lydintys jausmai ir išgyvenimai, žmogui nepavyksta grįžti į įprastą kasdieninio gyvenimo ritmą ir kokybę, tai ši būsena jau nebevadinama krize. Tuomet nustatomi ir diagnozuojami galimi tokias atvejais sutrikimai (emocijų ir elgesio).

Savižudybė – sudėtinga, daugiareikšmė problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma.

Savižudybės rizikos veiksniai:

1. Psichikos ligos (iki 60 proc. – depresijos);
2. Alkoholizmas;
3. Narkomanija;
4. Ankstesni bandymai žudytis;
5. Stresas, netektys ir kiti neigiami emociniai faktoriai, neviltis;
6. Ilga hospitalizacija, izoliacija (pvz.: įkalinimo įstaigos);
7. Vienatvė, socialinių ryšių stoka;
8. Palaikymo (artimųjų, visuomenės) stoka;
9. Šeimos ar asmeninė istorija, kurioje buvo bandymai žudytis;
10. Socialinės problemos – bedarbystė, gyvenimas žemoje ekonominėje klasėje;
11. Teigiama nuostata į savižudybes, pozityvus santykis į altruistines savižudybes;
12. Asmenybinės žmogaus savybės:

• Dichotomiškas mąstymas (dominuoja mąstymo ir išgyvenimų principas „arba-arba“. Tokio mąstymo modelio pavyzdys: „arba tai kas man svarbu yra, arba, jei nėra – be to gyventi neįmanoma“);
• Kognityvinis (pažintinis) frigidiškumas – savižudybei linkusio asmens mąstymas, jausmai, veiksmai, dažnai būna suvaržyti, nelankstūs ir todėl – riboti. Toks žmogus nuolat galvoja apie savižudybę ir nesugeba persijungti;
• Pasyvumas;
• Generalizuojanti atmintis: kai dabartinė nesėkmė, sunkus išgyvenimas aktualizuoja visus praeityje išgyventus neigiamus faktus, jausmus ir tokiu būdu, neatsiejant ankstesnių išgyvenimų nuo dabartinių, pastarieji tampa sunkiai pakeliami.